Liepos 6-oji, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Mindaugo karūnavimo diena, dar yra vadinama Valstybės diena. Įdomu, kad toks svarbus vieno žmogaus gyvenimo įvykis – Mindaugo karūnavimas – tampa mums Valstybės simboliu. Tai primena svarbią tiesą – valstybė yra išskirtinai žmogiškosios tikrovės dalis; valstybė prasideda nuo žmogaus ir be žmogaus ji neegzistuoja. Kartais gali atrodyti, kad čia yra mūsų, paprastų žmonių, gyvenimas, o čia – valstybės gyvenimas; arba čia kasdienybė, o čia – politika. Net mėgstama sakyti „Jie ten tegul politikuoja, o mes gyvename savo gyvenimą.“
Liepos 6-ąją 1535 metais Anglijoje buvo nukirsdintas šventasis Tomas Moras, kurį popiežius Jonas Paulius II paskelbė politikų ir valstybės veikėjų globėju. Tomas Moras savo kasdieniame gyvenime praktikavo katalikų tikėjimą, buvo mylimas gausios šeimos tėvas, žymus to meto Europos mąstytojas, jo namai visuomet buvo pilni svečių, mylėjusių namų šeimininką už išmintį, kuklumą ir gerą humoro jausmą. Tomas Moras taip pat ėjo svarbias pareigas Anglijos valstybėje, karalius Henrikas VIII asmeniškai juo pasikliovė ir patikėjo jam ne vieną svarbų darbą.
Tai truko iki tol, kol Henrikas VIII sumanė palikti savo teisėtą žmoną ir vesti antrą kartą. Kai tokiam karaliaus įgeidžiui paprieštaravo popiežius, Henrikas VIII pasiskelbė Anglijos Bažnyčios galva. Tomas Moras bandė karalių atkalbėti, o nepavykus – pasitraukė iš pareigų, tačiau ir toliau nepripažino karaliaus kaip Anglijos Bažnyčios primo bei jo sugyventinės. Už tai Tomas Moras buvo įkalintas Londono Taueryje ir galiausiai nukirsdintas. Mirtį jis pasitiko ramiai. Vedamas ant ešafoto paprašė budelio: „Padėk man užlipti, o kaip nusileisti – pasirūpinsiu pats.“ Prieš mirdamas pasakė: „Esu ištikimas karaliaus tarnas, bet dar ištikimesnis – Dievo.“
Tomas Moras savo gyvenimo kaina paliudijo, jog tiesa yra aukščiau negu bet kokia žmogiška valdžia. O valdžia visada turi tarnauti tiesai. Tai svarbu ne tik valstybės, bet ir mūsų asmeniniame gyvenime. Kartais skundžiamės, kad mūsų valstybėje trūksta teisingumo. Bet labai svarbu savęs paklausti: ar ten, kur man patikėta valdžia – kaip tėvui ar motinai savo vaikams, kaip darbdaviui savo pavaldiniams, mokytojui mokiniams ir pan., – ar visur aš siekiu tarnauti tiesai, ar nesijaučiu teisus tik todėl, kad vadovauju, ar suklydęs pripažįstu klaidą? Teisingumas valstybėje prasideda nuo meilės tiesai kasdieniuose įvykiuose.
Tačiau taip pat svarbu ir tai, ar mes, norėdami teisingos valstybės, matome tai kaip savo pareigą, o ne „jų“, „valdančiųjų“, darbą. Ar man rūpi, kokie sprendimai priimami mano valstybėje? Ar valstybė man reikalinga tik dėl asmeninės gerovės? Ar rūpi, kad būtų užtikrintos ne tik mano teisės, bet pirmiausia – silpniausiųjų, tų, kurių balsas negirdimas – įsčiose esančiųjų, vaikų, našlaičių, senelių, skurstančiųjų teisės? Ar esu pasiryžęs pasipriešinti neteisingiems sprendimams, sumokėti, kaip Tomas Moras, asmeninę kainą už tiesą? Ar domiuosi, kaip dėl svarbių įstatymų Seime balsuoja Seimo nariai? Išsiųsti laišką Seimo nariui, raginant ginti silpnųjų teisę, šeimą, gyvybę – nekainuotų nei pusvalandžio.
Vienas amerikietis mokslininkas neseniai parašė: „Jei po šimto metų krikščionys bus laikomi tais, kurie nežudo savo vaikų ar senolių, reiškia, mums pavyko.“ Tokia pati mintis skamba jau II amžiaus po Kristaus liudijimuose: „Krikščionys nuo kitų žmonių nesiskiria nei kraštu, nei kalba, nei papročiais; jie negyvena kokiuose savuose miestuose, nevartoja kitoniškos tarmės, neturi ypatingo gyvenimo būdo. [...] Jie, kaip ir visi, veda, susilaukia vaikų, bet kūdikių neišmetinėja. Dalijasi valgiu, bet ne žmonomis.“ (iš nežinomo autoriaus Laiško Diognetui). Kaip tada, taip ir dabar krikščionys turi būti žemės druska. „Jei druska išsidvoktų, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti“, – rašo evangelistas Matas (Mt 5, 13).
Apie valstybės prasmę kalba ir šiandienos pirmasis skaitinys. „Izraelis buvo vešantis vynmedis, duodantis gerą vaisių. Bet juo daugiau vaisiaus jis davė, tuo ir daugiau aukurų prisistatė. [...] Pats Viešpats nuvers jų aukurus, sudaužys stabus. Tada jie sakys: „Nebeturim karaliaus, nes Viešpaties mes nebebijom. Bet ir karalius – ką jis mums gali padėti?“ (Oz 10, 1–3). Izraelio karalystė klestėjo, asmeninė izraelitų gerovė augo. Tačiau izraelitai ėmė garbinti stabus. Ką tai reiškia? Jie nusigręžė nuo tiesos, kuri buvo jiems paskelbta per pranašus. Jie nepaisė tiesos apie Dievą, žmogaus prigimtį ir moralę, todėl valstybė žlugo pirmiau nei jos žlugimas tapo regimas. Kai nusigręžiama nuo tiesos, nebegelbsti jokia valdžia: „Bet ir karalius – ką jis mums gali padėti?“ – skaitome pirmajame skaitinyje.
Stabų garbinimas – tai teisingos pasaulio hierarchijos sugriovimas, vietoj Gyvojo Dievo iškeliant daiktą. Kai vardan asmeninės gerovės yra žudoma negimusi gyvybė, – tai stabų garbinimas. Kai dėl žmogiškų aistrų yra nepaisoma tiesos apie žmogaus prigimtį, – tai stabų garbinimas. Kai dėl savo klestėjimo nusuki teisingą atlygį nuo artimo, – tai stabų garbinimas. Užstoti alkoholio pramonės interesus, o ne žmogaus gyvybę, – tai stabų garbinimas. Galima sakyti, kad pasistatome naują stabą kiekvieną kartą, kai siekiame pakeisti tikrovę melagingu vaizdiniu, užuot paisę objektyvios Dievo duotos tvarkos – žmogaus prigimtyje įrašytos moralės nurodymų. Kaip išrinktoji tauta nejučiomis perėjo prie pagoniškų papročių, taip šiandien mes, katalikai, galime nė nepastebėti, kad laikomės ne tiesos, o savo sukurto pasaulio vaizdinio, kurį iškeliame aukščiau už tiesą.
Evangelijoje regime, kaip Jėzus suteikia valdžią dvylikai apaštalų netyrosioms dvasioms išvarinėti, ligoms bei negalėms gydyti ir skelbti, jog prisiartino dangaus karalystė (plg. Mt 10, 1–7). Kiek toliau šiame Evangelijos skyriuje Jėzus perspėja išsiunčiamus apaštalus, kad šie bus persekiojami taip, kaip ir Jis buvo persekiojamas. Tačiau priduria: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare“ (Mt 10, 28).
Kalėjime įkalinto Tomo Moro žmona su ašaromis prašė pagailėti šeimos ir nusileisti karaliui. Tomas ją paklausė: „Kaip manai, kiek aš dar galėčiau gyventi?“ Žmona atsakė, kad bent 20 metų. Jis tarė: „Koks blogas pirklys esi, mieloji žmonele: dėl 20 metų turėčiau netekti Amžinybės!“ Šiandien mums labai svarbus Tomo Moro pavyzdys, apie kurį Jonas Paulius II sakė: „Jo sąžinės šviesa buvo įsitikinimas, kad žmogaus negalima atskirti nuo Dievo, nei politikos nuo moralės.“
Šiandien, Valstybės dienos proga, gražiausią linkėjimą girdime Dievo žodyje: „Sėkite sau teisingumą, tai pjausite meilę“ (Oz 10, 12). Iš tiesų šiandien graži proga švęsti ir būti dėkingiems už savo valstybę. Tačiau kartu reikia prisiminti, jog ši žemiškoji valstybė turi būti dangiškosios atspindys. Tai kiekvieno piliečio pareiga ir pašaukimas – matyti politiką kaip artimo meilės formą, nenusišalinti nuo valstybės reikalų, bet siekti, kad kiekviena valdžia tarnautų tiesai ir teisingumui
Arkivyskupas Gintaras Grušas
